Įvadas

Tai ir laimė, ir prakeiksmas, kad įgaliotinių rinkoje yra tiek daug įvairių tipų. Beveik bet kokiam naudojimo atvejui galima rasti proxy, tačiau tai taip pat be reikalo apsunkina pirkimo procesą. Tokia įvairovė atsiranda todėl, kad su kiekvienu nauju prisijungimo prie interneto būdu atsiranda naujas būdas nustatyti proxy.

IPv6 yra naujausias interneto protokolo standartas. Dauguma žiniatinklio serverių jį dar tik įsidiegė, tačiau jau galime įsigyti juo pagrįstą tarpinį serverį. Kas yra šie proxy serveriai ir ar turėtumėte pradėti juos pirkti - tai klausimai, į kuriuos atsakysiu šiame straipsnyje.

Kas yra IP adresai?

Prieš pasinerdami giliau, aptarsime keletą pagrindinių dalykų. IP reiškia "interneto protokolą" ir, paprasčiau tariant, tai yra taisyklių rinkinys, kurį prietaisai naudoja tarpusavio ryšiui tinkluose palaikyti. Pagrindinė idėja - leisti įrenginiams siųsti duomenų paketus, kurie gali būti užklausos arba atsakymai.

Įrenginys, pavyzdžiui, išmanusis telefonas, gali siųsti užklausą į serverį, o šis gali atsakyti arba neatsakyti ir pateikti reikiamus duomenis. Jei serveris atsako taip, kaip reikia, jūsų prietaise sukuriama svetainė, vaizdo įrašas ar kita žiniatinklio paslauga. Dabar serveris gali gauti milijonus tokių užklausų, todėl jam reikia būdo, kaip identifikuoti įrenginius, kad galėtų jas aptarnauti.

Todėl interneto protokole reikalaujama, kad kiekvienas įrenginys turėtų IP adresą - unikalią simbolių eilutę, pagal kurią jį galima identifikuoti. Kiekvienas modemas, išmanusis telefonas, kompiuteris ar televizorius turės IP adresą tol, kol galės prisijungti prie interneto.

Siekiant užtikrinti, kad du įrenginiai neturėtų to paties IP adreso, kiekviena simbolių eilutė yra susieta su geografine vietove ir priskiriama interneto paslaugų teikėjų (IPT). Juos savo ruožtu reguliuoja tarptautinės institucijos, pavyzdžiui, Interneto priskirtųjų numerių tarnyba (The Internet Assigned Numbers Authority, IANA).

Problema ta, kad specialistai dar 1990-aisiais pastebėjo, jog baigsis IP adresai. Be tinkamo būdo identifikuoti ir nustatyti kiekvieno įrenginio buvimo vietą internetas negalėtų veikti. Reikėjo kažką daryti, ir taip atsirado interneto protokolo versijos.

Interneto protokolo versijos

Pirmosios trys interneto versijos nebuvo viešai prieinamos. Juos išrado interneto tėvai Vintas Cerfas ir Bobas Kahnas dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje JAV kariuomenės reikmėms.

Pirmosiose versijose nereikėjo palaikyti daug įrenginių, todėl milijonų IP adresų skyrimo problema nebuvo aktuali. Šios versijos nebuvo viešai skelbiamos ir buvo naudojamos tik mokslinių tyrimų tikslais.

IPv4 buvo pirmoji viešai paskelbta versija. Joje unikaliems adresams sukurti naudojami 32 bitai, todėl praktiškai galima sukurti 4,3 mlrd. IP adresų. Štai kaip atrodo IPv4 adresas:

01.102.103.104.

Nors keturi milijardai gali atrodyti daug, taip nėra, ir 2011 m. buvo panaudoti paskutiniai nepaskirti IPV4 adresai. Tai nereiškia, kad nebuvo galima sukurti naujų prisijungimų prie interneto, tiesiog jei tai IPv4 adresas, jis buvo naudojamas pakartotinai.

Po kelių nesėkmingų bandymų su IPv5, dėl kurių vėliau atsirado VoIP ryšys per IP, atsirado IPv6. Jis suteikė galimybę priskirti neįsivaizduojamą 340 nedecilijonų unikalių IP adresų.

Kalbant apie perspektyvą, kiekvienam Saulės sistemos atomui būtų galima priskirti IPv6 adresą. Taip yra todėl, kad šiame formate naudojamas ne tik skaičių, bet ir įvairių simbolių derinys - 128 bitų. Štai kaip tai atrodo:

2001:db8:3333:4444:5555:6666:7777:8888

Kaip interneto protokolo versija veikia tarpinius serverius?

Iš istorijos išplaukia, kad IP adresų niekada nepritrūks, bet kodėl tai turėtų rūpėti tarpinio serverio naudotojui? Iš naudotojo pusės nėra jokių pokyčių, o IPv6 įdiegta tik maždaug trečdalyje įrenginių.

Norėdami atsakyti į šį klausimą, turime prisiminti, kodėl pirmiausia naudojame tarpinius serverius - dėl anonimiškumo ir saugumo. IPv6 adresų skaičius auga eksponentiškai, ir jei norite pasislėpti, geriau tai daryti didesnėje minioje. Būtent tai ir pasieksite naudodami IPv6 tarpinius serverius.

Žinoma, naudotojų skaičius vis dar nėra palankus IPv6, todėl nerekomenduočiau visiškai pereiti prie IPv6. Jei valdote didelį tarpinių serverių fondą, geriausia strategija - proporcingai interneto naudotojų skaičiui įtraukti IPv6 tarpinius serverius. Taigi, kol kas siekite, kad kiekvieniems dešimčiai IPv4 proxy serverių tektų trys IPv6 proxy serveriai.

Taip taip pat išvengsite vieno pagrindinio IPv6 tarpinių serverių trūkumo. Kai kurios svetainės vis dar nepalaiko šio naujausio protokolo. Jei turite tarpinių serverių fondą, kuris naudoja tik IPv6, gali kilti suderinamumo problemų. Ši problema yra daugiau teorinė, nes dauguma interneto paslaugų teikėjų taip pat sukuria apeinamąjį ryšį su IPv4.

Tačiau vis tiek naudinga turėti savo sprendimą, jei paslaugų teikėjo DNS serveriai arba interneto paslaugų teikėjas neveikia. Teorinio nesuderinamumo rizika visiškai verta, jei jums rūpi, ar jūsų IP adresas yra naujas.

Naudojant IPv6 tarpinį serverį yra didesnė tikimybė, kad gausite ryšį, kuris dar niekada nebuvo naudojamas arba bent jau naudojamas retai. Rinkodaros tikslais paslaugų teikėjai dažnai juos vadina "pirmapradžiais" arba "šviežiais" tarpiniais serveriais. Tai iš tiesų skamba kaip rinkodaros triukas, ir taip yra, kai kalbama apie IPv4 tarpinius serverius.

Naujų tarpinių serverių su IPv4 beveik neįmanoma gauti, nes visi įmanomi deriniai jau panaudoti. Yra keletas nenaudojamų IPv4 registrų, tačiau jų beveik neįmanoma gauti, nebent esate iš vyriausybės. Kita vertus, IPv6 tarpiniai serveriai beveik garantuotai bus nauji.

Apibendrinimas

Jei jau turite didelį IPv4 tarpinių serverių fondą, nebūtina jų atsisakyti ir pereiti prie IPv6 tarpinių serverių. Tačiau jei dar tik pradedate kurti naują fondą arba norite į jį įtraukti keletą naujų IP adresų, vargu ar yra geresnis pasirinkimas nei IPv6.